Dažniausiai naudojami ingredientai kosmetikos pramonėje

Vienas iš pagrindinių ingredientų – kvapai, aromatai. Sintetiniai kvapai gali turėti iki 200 ingredientų. Šie cheminiai mišiniai gali būti galvos skausmo, svaigimo, išbėrimo, odos niežulio priežastimi. Patartina naudoti tik natūralios kilmės kvapus.

♥ Svarbus konservantas yra parabenai. Būtent jie skirti prailginti produkto galiojimo laiką. Tačiau būtent dėl priemonių naudojimo su parabenais, dažnai galima susidurti su alerginėmis reakcijomis ir įvairiais odos išbėrimais.
Taip pat jie yra toksiški, todėl pastovus šių konservantų naudojimas yra tarsi kasdieninis organizmo nuodijimas.

♥  Higroskopinėmis vadinamos medžiagos, kurios sugeria drėgmę iš supančio jas oro. Kosmetinių priemonių sudėty šie ingredientai atlieka dvigubą funkciją: lėtina drėgmės išgaravimo greitį ir įdrėkina raginį sluoksnį gana ilgam laikui. Šiai grupei priskiriami – glicerinas, sorbitas, propilenglikolis, pieno rūgštis ir natrio laktatas.

♥  Glicerinas – vienas iš seniausių drėkiklių žinomų kosmetologijoje. Problema yra ta, kad jis gerai absorbuoja drėgmę ne tik iš oro, bet ir ištraukia ją iš giliųjų odos sluoksnių. Reikėtų nenaudoti priemonių, kuriose glicerino koncentracija artima 30% – tokie preparatai gali išsausinti odą.

♥  Sorbitas – tai medžiaga, kuria galima kosmetinėse priemonėse dalinai ar visiškai pakeisti gliceriną. Tačiau jeigu produkto sudėty jo yra daugiau negu 10% – kosmetinė priemonė įgyja tam tikrą lipnumą.

♥  Propilenglikolis – pagal veikimo mechanizmą artimas glicerinui. Be to, jis stiprus tirpiklis, todėl plačiai naudojamas įvairiose kosmetinėse priemonėse. Šiomis dienomis šis ingredientas tapo  diskusijų objektu. Vieni specialistai laiko jį labai toksišku komponentu, motyvuodami tuo, jog pagal cheminę sudėtį jis labai panašus į etilenglikolį (antifrizas). Be to, propilenglikolis gali dalinai ištirpinti tarpląstelinį raginio sluoksnio cementą ir susilpninti ryšius tarp korneocitų. Tuo būdu padidėja transepiderminės drėgmės netekimas.

Nežiūrint į tai, šiuolaikinėje kosmetologijoje plačiai naudojami augaliniai ekstraktai propilenglikolio pagrindu.

♥  Pieno rūgštis ir natrio laktatas – paprastai naudojama 1-5% koncentracijos. Kaip drėkinamasis komponentas pieno rūgštis naudojama kartu su šlapalu. Reikia žinoti, jog didelės koncentracijos pieno rūgštis turi keratolitinį poveikį. Natrio laktatas emulsinėse sistemose lėtina vandens garavimo greitį nuo odos paviršiaus.

♥  Natūralus drėkinamasis faktorius – tai sudėtingas medžiagų mišinys, kuris natūraliai palaiko odos drėgmę. Didžiausią jo dalį sudaro laisvosios amino rūgštys (40%), pirolidonacto rūgštis (12%), šlapalas (7%), laktatai (12%), mineralai, elektrolitai ir kt. Kosmetinių priemonių, turinčių savo sudėtyje baltyminius junginius, drėkinamasis efektas yra moksliškai patvirtintas aukštos molekulinės masės peptidai ir baltymai drėkina odą, sudarydami jos paviršiuje higroskopinę plėvelę. Labai svarbu, kad baltyminė plėvelė netrukdo odai kvėpuoti ir neužkemša porų. Drėkinamasis efektas gana ryškus, bet jis trunka tiek, kiek plėvelė išsilaiko ant odos paviršiaus.

Skirtingai nuo stambių baltyminių ir polipeptidinių molekulių, trumpos grandinės (ne daugiau 5 amino rūgščių) peptidai ir amino rūgštys gali patekti į raginį sluoksnį ir akumuliuotis jame, sulaikydami jame  vandenį. Šiuo atveju mes turime kaupiamąjį drėkinimo efektą, kuris pasireiškia ne taip greitai, bet tęsiasi ilgiau.

Populiariausi ir dažniausiai naudojami kosmetiniai baltyminiai ingredientai, kurie drėkina ir kondicionuoja odą, yra kalogenas, elastinas, fibronektinas,  keratino hidrolizatas, karvės pieno baltymai, sojos baltymai ir kt. Rečiau pasitaiko baltyminiai komponentai, išskirti iš įvairių egzotinių gėlių ir vaisių (magnolija, moringa), bičių pienelio, ožkos pieno.

♥  Šlapalas. Jo poveikis priklauso nuo koncentracijos – mažomis koncentracijomis jis turi drėkinamąjį poveikį, bet didelių koncentracijų (didesnių negu 10%) pasižymi keratolitiniu efektu ir didina odos pralaidumą. Kosmetiniuose kremuose šlapalas naudojamas nuo 3 iki 8%. Šlapalo sugebėjimas surišti vandenį, turi osmosinį mechanizmą. Jeigu šlapalas naudojamas emulsijoje “aliejus/vandeny”, tuomet oda drėkinama dviem keliais: pirmiausia šlapalas suriša vandenį raginiame sluoksnyje, o  antra – lipofiliniai emulsijos komponentai trukdo vandens išgaravimui.

Hidrofilinės plėvelę sudarančios medžiagos.

Į šią grupę įeina medžiagos, kurios gali sudaryti gelį ir pirmiausiai tai hialuroninė rūgštis.. Pirmą kartą ji buvo išskirta 1934 m. iš jaučio akies stiklakūnio ir buvo naudojama nudegimų, nušalimų ir odos traumų gydymui. Hialuroninė rūgštis – tai gliukoproteinų mišinio bendras pavadinimas. Kodėl hialuroninė rūgštis drėkina odą? Tai elastingas, galintis pats rišti vandenį biopolimeras, vienas iš svarbiausių jungiamojo audinio komponentų. Gamtoje hialuroninė rūgštis suriša vandenį tarpląstelinėje erdvėje, todėl išauga audinių stangrumas ir pasipriešinimas spaudimui. Hialurono rūgštis sintezuojama žmogaus organizme. Dirbtiniu būdu gaunama keliais būdais:

Hialurono rūgštis – kaip magnetas vandeniui. Ji kaip kempinė sugeria drėgmę ir paskirsto ją po organizmo audinius. HR ideali „transporto priemonė“, nes ne tik pritraukia vandenį, bet ir padeda kitoms veikliosioms medžiagoms patekti į gilesnius sluoksnius. HR organizme pilnai atsistato per keturias dienas. Žmogaus organizme, kurio svoris 70 kg yra maždaug 15g hialurono rūgšties. Ji įeina į jungiamojo, epitelinio, kremzlinio ir nervinio audinio sudėtį (tarpląstelinės medžiagos sudėty), o taip pat yra daugelyje biologinių skysčių (seilės, ašaros, sąnarių skystyje). HR dideli kiekiai yra sąnarių kremzlėse ir skystyje, akies lęšiuke ir ragenoje, odoje. Hialurono rūgštį ardo grupė fermentų, vadinamų – hialuronidazėmis. Organizme HR sintezės ir suardymo procesai subalansuoti – t.y. kiek jos suardoma, tokį kiekį ląstelės ir atstato.

Odoje didžiausi kiekiai HR yra dermoje, nors nedideli kiekiai randami ir epidermyje. Dermoje yra beveik 70% vandens, kuris išlaikomas dėka HR. HR sintezuoja fibroblastai ir fibrocitai, ant kurių yra ypatingi receptoriai CD-44, turintys selektyvų jautrumą HR, todėl ji prisijungusi prie šių receptorių koncentruojasi aplink  fibroblastus ir sudaro optimalią tarpląstelinę terpę jų migracijai ir proliferacijai. Tai apsprendžia aukštą fibroblastų aktyvumą, o tai reiškia sintezuojama pakankamas kiekis kolageno, elastino ir pačios hialurono rūgšties.

Hialurono rūgštis, kuri yra epidermyje, dalyvauja keratinocitų subrendimo procesuose, įtakoja  jų migracijos ir ragėjimo greitį. Ji pagreitina keratinocitų  subrendimą, diferenciaciją ir  migraciją , bet lėtina keratinocitų virtimo korneocitais procesus (lėtina ragėjimą). Maksimalus HR kiekis koncentruojasi dygliuotojo sluoksnio viršutinėje ir vidurinėje dalyje, bei pamatinėje membranoje. Raginiame ir grūdėtame sluoksniuose normoje HR nėra. HR nepatenka į epidermį iš dermos, o ją sintezuoja keratinocitai. Beje, ji yra labai didelės molekulinės masės – apie 2mln. Da(daltonų).

Kitos medžiagos.

♥ Phenoxyethanol – tai cheminė medžiaga, kuri skatina navikų atsiradimą,, yra kenksminga inkstams ir šlapimo pūslei. Aptinkamas įvairiuose kremuose.

♥ Mineralinis aliejus – tarsi užklijuoja odą ir taip neleidžia jai kvėpuoti.Nuo jo padidėja odos dehidratacija. Ši priemonė sukelia odos inkštirus ir bėrimus ir bėrimus, alerginės reakcijos gali išaukti artritą, migreną, epilepsiją.

♥ Trietanolaminas – populiariausiai naudojamas kremų, dezodorantų, šampūnų gamyboje. Tai yra tirpiklis ir ph reguliuojantis šarmas. Dirgina odą, sukelia alergijas ir dažnai naudojamas tampa toksiškas, kai yra absorbuojami į kūną.

♥  Kremuose ir dezodorantuose taip pat yra naudojamas ir toks antioksidantas kaip Butylated Hydroxythaluene. Jis taip pat prailgina kosmetinės priemonės galiojimo laiką.

♥  Paraffinum Liquidum – naudojamas kremuose, masažiniuose aliejuose bei yra pagrindinė “vaikų aliejaus” medžiaga. Jo paskirtis – minkštinti odą, suteikti riebumo pojūtį. Tačiau neigiamos savybės – padengus odą šiuo sluoksniu, nustoja kvėpuoti, dėl to atsiranda inkštirai, odos uždegimai. Šis medžiaga įvardijama kaip kancerogenas ir mutagenas.

♥ Dušo geliuose, šampūnuose ir kituose putojančiuose produktuose dažniausiai naudojamas yra Sodium Lauryl Sulfate. Šių medžiagų tikslas – sukelti produkto putojimą, tačiau tai bene vienintelis produktas, galintis patekti į kraujotakos sistemą. Dėl to gali atsirasti galvos, kūno, rankų odos išsausėjimas, dirginimas.

Prieš tai minėtas Propileno glikolis – populiariausiai naudojamas tonikuose, veido, akių ir kūno kremuose dėl savo savybės giliai prasiskverbti į giliausius odos sluoksnius. Jis naudojmas kaip drėkiklis, tačiau realiai tepant odą, suriša riebalus, pašalindamas visus skysčius ir svarbius odos sveikatai komponentus. Taip sukeliamas laikinas odos lygumo pojūtis, nors iš tikrųjų oda yra tiesiogiai išsausinama.

PARENGĖ ESTETINĖS MEDICINOS SPECIALISTĖ LINA BLAŽĖ